Kitu kampu

Kartais.. Kartais man būna sunku.. Kartais (o gal ir dažnai) aš pati savęs nesuprantu.. Jaučiuosi vienaip viduje, o elgiuosi kitaip.. Noriu apkabint kitą žmogų ir baigt liūdėt, bet tiesiog negaliu, nenoriu judėt, tiesiog negaliu...

Taip pat dažnai man būna liūdna, sakytum be priežasties.. Manau dabar jaučiu kažkokį lyg ir winter time sadness, tiesiog jaučiuosi ne taip.. tai keista, bet galbūt ir aš tiesiog esu keista..

Kartais atrodo norėčiau tiesiog imt ir pasidaryt sau kažką, ne stipriai, bet kad liktų, lyg ir nenoriu, kad kasnors pamatytų, bet tuo pačiu noriu, kad mano skausmas būtų matomas.. 

Nesidarysiu, prižadėjau savo vaikinui.. Nežinau ar galiu tai žadėti, bet bandau..

Blogiausia, kad  aš taip jaučiuosi ne retai, galima sakyt visada kai verkiu, o verkiu aš dažnai.. Nesakau, kad man blogai dabar, bet šiandien taip buvo.. 

Kartais suprantu žmones kurie pasitraukia iš gyvenimo.. Jie neatlaiko viso to..

Kartais norėčiau atsidurt pasaulio krašte, vienui viena..

Kartais noriu ištrūkt, bėgt, nežinau kur, nežinau kokiu tikslu, tiesiog pabėgti.. Bet taip pat noriu, kad šalia manęs būtų žmogus kuris mane sulaikytų, nepaliktų, kad ir ką daryčiau.. Keista, bet kartais mėgaujuos tuo, kad kai aš bandau ištrųkt mane laiko..

Kartais aš pati noriu liūdėti, žinau, kad be prasmės, bet noriu, tiesiog noriu paverkt..

Kartais kai man blogai negaliu pajudėt, noriu sušalt, tiesiog gulėt, sušalt ir taip nieko nejaučiant numirt..

Bet žinau, kad visa tai baigiasi..

Žinau, kad tai laikina būsena..

Laikina, kaip ir laimė..

Nors galbūt pasaulyje daugiau liūdesio, nei džiaugsmo..

Tačiau žinau, kad turiu dėl ko gyventi, kad viskas bus gerai, kad yra žmonių kurie mane myli, kuriems manęs reikia, kaip ir man jų..

Iš dalies, nemėgstu būti viena, tiesiog tada žinau, kad kažko prisigalvosiu, o manęs paguosti niekas negalės.. Taip, turbūt be paguodos, aš tiesiog negaliu..

Galbūt aš ir egocentrikė, nežinau.. Bet galbūt tiesiog kartais jaučiuosi vieniša, noriu būt šalta, atstumiu žmogų bandantį man padėti, atsakau "tai ką?" kai jis pasako, kad jam liūdna, nes man liūdna.. Nors viduje jaučiuosi kitaip.. Tiesiog jaučiuosi tuščia.. Bet man rūpi kaip tas žmogus jaučiasi..

Nesidžiaugiu tuo, bandysiu tai pakeist.. Juk tai kas tau nepatinka tavyje galima bandyti keisti..

Bet dabar pozityviau, taip kaip įprasta mane čia matyt (istorijos moralas) :

Kad ir kaip blogai būna, nepasiduok

Visada yra žmonių kuriems tu rūpi

Kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai, pažadu

Apmąstyk ir pamatysi, kad priežasčių nusišypsoti yra :>

Toks jau gyvenimas, mes galime skrajoti padebesiais, o kitą akimirką jau būti žemiau nei galėjome įsivaizduoti :>

Nežinau, galbūt ir per daug atvirai, bet tokia jau aš..